Šiandienos švietimo kontekste dažnai kalbama apie inovacijas, tačiau už kiekvienos sėkmingos pamokos stovi ne tik techninė įranga, bet ir žmogus. Ramintos istorija – tai pavyzdys, kaip neformalaus ugdymo erdvė tampa vieta, kurioje susitinka skirtingos patirtys: nuo medicinos asistentės darbo Londone iki verslo anglų kalbos studijų Lietuvoje. LISPA mokykloje ji rado būdą derinti savo studijas su veikla, kurią pati vadina sau tiesiog natūralia – darbu su vaikais.
Nuo šešiolikos metų lydintis ryšys
Ramintos kelias į pedagogiką buvo organiškas. Jau būdama penkiolikos–šešiolikos metų, ji Lietuvoje pradėjo dirbti aukle, vėliau šią patirtį tęsė Airijoje. Ryšys su vaikais jai visada buvo natūralus – ji pati juokaudama apibūdina save kaip „šiek tiek vaiką“, o tai leidžia jai suprasti mokinių poreikius be didelių pastangų.
Tačiau profesinis kelias vingiavo per kitas sritis. Raminta kelerius metus praleido Londone, kur studijavo ir dirbo odontologo asistente. Grįžus į Lietuvą, senoji specialybė nebeteikė džiaugsmo. „Kažkaip taip gavosi, kad ta senoji specialybė jau nebetraukė ir atsiradau čia“, – paprastai savo pasirinkimą aiškina ji. Nors tuo metu turėjo pasiūlymą grįžti į mediciną vietinėje klinikoje, viena savaitė išbandant save LISPA mokykloje padėjo galutinį tašką – abejonių, kurį kelią rinktis, nebeliko.
Pirmieji iššūkiai ir perfekcionizmo kaina
Pradžia nebuvo be įtampos. Pirmosios pamokos Kazlų Rūdoje ir Vilkaviškyje pareikalavo ne tik kantrybės, bet ir gebėjimo suvaldyti savo vidinius lūkesčius. Raminta pripažįsta, kad jos charakteriui būdingas perfekcionizmas pradžioje kėlė nemažai streso.
„Iš pradžių norėjosi viską padaryti labai idealiai, turėjau tą perfekcionizmo bruožą. Reikėjo laiko suprasti, kad vaikai ne visada padarys taip, kaip tu savo galvoje įsivaizduoji“, – prisimena ji. Su laiku šis bruožas apsigludino, užleisdamas vietą lankstumui. Raminta išmoko, kad pamoka nebūtinai turi vykti šimtaprocentiniu tikslumu pagal planą – svarbiau yra priimti vaiko originalumą ir tai, kaip jis savaip interpretuoja užduotį.
Mokytoja prisimena, kad sunkiausia būdavo tomis akimirkomis, kai likdavo viena su grupe, be kolegių pagalbos. Tačiau būtent tokios situacijos privertė sukaupti vidinius resursus ir suprasti, kad „ekstra“ planas (loginiai žaidimai, „Kahoot“ viktorinos) visada privalo būti po ranka, jei vaikai užduotį atlieka greičiau nei planuota.
Technologinis mokymasis kartu su vaikais ir nuolankumas
Vienas įdomiausių Ramintos patirties aspektų – technologinis augimas. Nors ji visada turėjo bazinį supratimą apie kompiuterius, darbas mokykloje privertė ją gilintis į programas, apie kurias anksčiau nebuvo girdėjusi. Šiandien ji veda „IT Starto“ užsižmėjimus, kur vaikai mokosi apie saugumą internete, 3D modeliavimą su „Tinkercad“, darbą su „CoSpaces“ ar skaitmeninį dizainą „Canva“ platformoje.
Raminta atvirai prisipažįsta: „Kitą kartą tie vaikai geriau daro už tave“. Tačiau tai ne demotyvuoja, o priešingai – suteikia darbui dinamiškumo. Ji nesideda viską žinančiu autoritu, o leidžiasi į kūrybinį procesą kartu. Šis požiūris pasitvirtina ir „IT Studija Plius“ būrelyje, kur vaikai konstruoja robotus, atlieka eksperimentus ir dirba su mediniais konstruktoriais. Pasak mokytojos, robotika šiais laikais kartais nuvertinama, tačiau joje telpa viskas: nuo smulkiosios motorikos iki sudėtingų programavimo pagrindų.
Žmogiškas ryšys klasėje: nuo paslapčių iki iškritusių dantų
Raminta pasakoja, kad ji yra ne tik mokytoja, bet ir patarėja, kuriai vaikai patiki savo paslaptis. Tas pasitikėjimas neatsiranda per naktį – jis užauga pamažu.
„Rugsėjį jie ateina nedrąsūs, o gegužę jau skuba apsikabinti“, – sako ji. Tačiau šis ryšys turi ir psichologinį krūvį. Mokytoja atvira: dirbant su pradinukais, tenka valdyti jų emocinius protrūkius, guosti verkiančius ar net tapti liudininke tokių gyvenimiškų įvykių kaip iškritę pieniniai dantys vidury pamokos. Jai svarbiausia – niekada vaikų nesumenkinti. Būtent lygiavertis bendravimas leidžia susitarti net su pačiais energingiausiais mokiniais.
Visgi įdėtas darbas atsiperka. „Labai smagu stebėti vaikus, kurie iš pradžių sako „nepadarysiu“, „nenoriu“, bet pamatę galutinį rezultatą be galo džiaugiasi. Tai motyvuoja ir mane pačią.“ – džiaugiasi Raminta.
Darbo aplinka ir bendruomeniškumo svarba
Priežastis, kodėl Raminta LISPA mokykloje jaučiasi gerai, yra ne tik vaikai, bet ir komanda. Ji išskiria direktoriaus paprastumą ir jaunatviškus kolegas – ne tik amžiaus prasme, bet ir požiūriu į gyvenimiškas situacijas. Maža komanda leidžia tapti draugais, o tai sukuria jaukumo pojūtį.
Vis dėl to, ji neslepia, kad mokytojo darbas dažnai yra „slaptas“ – niekas iš šalies nemato tų valandų, praleistų ruošiantis pamokoms ar analizuojant modulių planus. Todėl jai svarbus kolegų palaikymas ir grįžtamasis ryšys.
Galimybė išbandyti save
Ramintos pavyzdys griauna mitą, kad darbas su vaikais yra skirtas tik pedagoginio išsilavinimo siekiantiems žmonėms. Pasak jos, didžiausias barjeras dažnai būna ne žinių trūkumas, o nepasitikėjimas prieš vaikus.
„Reikia nebijoti jų“, – paprastai sako Raminta, prisimindama savo pačios pradžią. Jos patirtis rodo, kad jei žmogus savo srityje jaučiasi užtikrintai ir turi bent menką norą dalintis tuo, ką moka, ugdymo procesas tampa natūraliu tęsiniu.
Specialistai į neformalaus ugdymo klases atsineša tai, ko negali suteikti joks vadovėlis – gyvąją praktiką. Vaikai, anot Ramintos, yra patys geriausi autentiškumo detektoriai: „Vaikai viską jaučia, todėl jei ateini su entuziazmu ir patirtimi, jie tai įvertins“. Pačiam specialistui ši patirtis tampa unikalia galimybe lavinti komunikacijos įgūdžius, kantrybę ir gebėjimą sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai.
Patirtis, kuri išliks ilgam
Žvelgdama į ateitį, Raminta šį etapą vertina kaip didžiulę asmeninio augimo mokyklą. Darbas LISPA mokykloje jai suteikė ne tik technologinių įgūdžių, kuriuos ji dabar pritaiko asmeniniame gyvenime (pavyzdžiui, kurdama interaktyvias viktorinas šeimos šventėms), bet ir suteikė solidarumo su kitais mokytojais.
„Aš manau, kad tai, ką mes darom čia, ir yra svarbiausia. Tai mūsų jaunos kartos ugdymas ateičiai“, – sako ji, bei tikinia, kad po kelerių metų ji prisimins šį laiką kaip visapusiškai praturtinusį jos gyvenimą. „Tai etapas, kuris padėjo man pačiai paaugti, tapti kūrybiškesnei ir suprasti, koks svarbus bei atsakingas yra mokytojo darbas. Šis laikas man visada išliks brangus.“ – pozityviai užbaigia Raminta.