Technologijos keičiasi žaibišku greičiu, o kartu su jomis – ir jaunajai kartai reikalingi įgūdžiai. Kaip sudominti šiandienos mokinius ir kokia yra tikroji mokytojo misija dirbtinio intelekto amžiuje? Šiame atvirame interviu programavimo būrelio LISPA mokytojas Justinas dalijasi savo neįkainojama patirtimi. Jis pasakoja apie profesinius posūkius, metodus, padedančius rasti bendrą kalbą su paaugliais, ir atskleidžia, kodėl praktinė specialistų patirtis šiandien vaikams yra svarbesnė nei bet kada anksčiau.
– Kaip šiandien save pristatytum žmogui, kuris tavęs nepažįsta? Kas esi kaip mokytojas, specialistas ir kas tau šiame kelyje svarbiausia?
– Pristatyčiau save kaip žmogų, kuris kuria santykį su vaikais, bando juos sudominti ir parodyti, kad tai, ko mokau, galima pritaikyti gyvenime. Man svarbiausia parodyti, kad šios žinios naudingos įvairiose srityse.
– Kaip gyvenime vystėsi tavo profesinis kelias?
– Mano kelias buvo labai įvairus. Esu išbandęs apie 15 skirtingų darbų: nuo virėjo, kepėjo, socialinio darbuotojo iki mokytojo. Baigiau pedagoginį universitetą, nors jaunystėje tėtis juokaudavo, kad būsiu arba kunigas, arba pedagogas. Bandžiau porą kartų pabėgti, bet netyčia pasilikau ir taip išėjo. Ši patirtis man padeda suprasti, kad mokiniai gali realizuoti save nebūtinai prie kompiuterio – jie gali viską, tik reikia atrasti jų sritį ir jiems padėti.
– Kokias pareigas šiuo metu eini Sūduvos gimnazijoje ir kaip atrodo tavo kasdienybė darbe?
– Gimnazijoje dirbu mokytoju, šiais metais apsigyniau mokytojo metodininko kvalifikaciją. Taip pat priklausau įvairioms taryboms, tvarkau kompiuterius, padedu kolegoms, ruošiu mokinius egzaminams. Mano kasdienybė labai įtempta. Turiu didžiulį krūvį, į darbą ateinu pusę aštuonių ryto, o kai diena prasideda, net nesuprantu, kaip ji prabėga.
– Kiek laiko jau dirbi su LISPA ir kaip prasidėjo tavo kelias čia?
– Panašų darbą neformaliojo švietimo srityje dirbau dar prieš įsikuriant LISPAI. Kai Vaidas įkūrė šią įstaigą, aš čia buvau nuo pat pirmos dienos – vaizdžiai tariant, padėjau pirmąsias rozetes sukti. Pradžioje sėdime ant sustatytų kėdžių, o Vaidas galvojo, nuo ko pradėti ir kaip garsinti mokyklą. Vėliau turėjau poros metų pertrauką, nes turėjau didelį krūvį, o vėliau vėl grįžau. Esu dirbęs LISPA padaliniuose Kalvarijoje, Kazlų Rūdoje, Marijampolėje.
– Kas tave paskatino imtis šios veiklos LISPA mokykloje ir ko tuo metu ieškojai pats?
– Pradžią lėmė pažintis su Vaidu (LISPA direktorius ir įkūrėjas). Jis mane surado – tikriausiai ieškojo specialistų, kurie jau turėjo panašaus darbo patirties. Kadangi tuo metu daug važinėjau, jam buvo paranku turėti mokytoją, pavyzdžiui, Kalvarijoje, kur jis planavo plėstis. Kalbant apie mane, niekada neklausiau, kiek uždirbsiu. Kai klausia, ar galiu padėti, taip, aš galiu padėti, ir viskas. O visa kita yra antrinis dalykas.
– Ką prisimeni iš pirmųjų pamokų LISPA? Koks jausmas aplankė prieš jas ir po jų?
– Tiesiog pamenu, kad visi metai būdavo labai skirtingi – vis ateidavo visiškai kitokie mokiniai. Visgi giliausiai į atmintį įstrigo patys pirmieji metai, kai dirbau su mažiukais. Jiems buvau tarsi pliušinis žaisliukas: vaikai su manimi žaisdavo, šūkaudavo, jiems būdavo beprotiškai smagu. Tuo tarpu aš po tokių užsiėmimų jausdavausi labai pavargęs. Atsirasdavo tam tikras disbalansas – atrodydavo, kad turiu juos mokyti ir dirbti, o mes galiausiai daugiau žaisdavome nei mokydavomės.
– Kuo veikla LISPA skiriasi nuo tavo pagrindinio darbo gimnazijoje?
– Skiriasi labai stipriai. Pirmiausia – pamokos trukme. Čia turime pusantros valandos, o tai leidžia neskubant susikoncentruoti ties viena specifine tema ir daryti didesnius projektus. Antra, čia mokiniai nevertinami pažymiais, jie jaučiasi laisvi. Tačiau esminis skirtumas tas, kad į LISPA vaikai ateina pat patys, turėdami didelį norą išmokti. Man nereikia jų versti dirbti, jie pat patys ima ir daro, o aš tik nukreipiu.
– Šiais metais tavo grupėje buvo daug mokinių. Ar sunku dirbti, kai skiriasi jų amžius?
– Šiemet turėjau apie 16–17 mokinių, kabinete buvo užimti visi kompiuteriai. Buvo sunkūs metai, nes vienoje grupėje turėjau mokinių nuo septintoko iki dvyliktoko. Mokymo procesą teko visiškai individualizuoti. Nedariau bendrų pamokų – suskirsčiau mokinius į mažesnes grupes po du ar tris pagal jų žinių lygį. Vieniems skyriau vienokias užduotis, kitiems kitokias, ir stengiausi prie kiekvieno prieiti individualiai.
– Kaip darbas gimnazijoje ir LISPA papildo vienas kitą?
– Prieš keletą metų atsirado galimybė valstybiniame egzamine rinktis Python programavimo kalbą. Aš iškart ja pasidomėjau ir pradėjau taikyti. Gimnazijoje dėl programos ribojimų negaliu jos visiškai realizuoti, o čia turiu tam laisvę. Pasiruošimas pamokoms čia reikalauja daugiau pastangų, turiu sugalvoti įdomių užduočių. Tai, ką pasiruošiu LISPA, vėliau puikiai pritaikau ir pagrindiniame darbe gimnazijoje.
– Ką tau reiškia neformalaus švietimo formatas? Ar jis leidžia daugiau eksperimentuoti?
– Taip, čia rankos visiškai atrištos. Galiu eksperimentuoti, siūlyti mokiniams daryti tai, kas jiems įdomu, ir judėti jų tempu. Mokiniams labai patinka ši laisvė, jie jaučiasi atsipalaidavę. Vienintelis ribojimas – laiko trūkumas, nes kartais norisi duoti dar daugiau, bet tiesiog fiziškai nespėji.
– Kaip atrodo tavo pasiruošimas LISPA pamokoms? Kiek jame planavimo, o kiek spontaniškumo?
– Per penkiolika darbo metų jau turiu sukaupęs nemažą užduočių bazę, todėl galiu sau leisti improvizuoti. Pasiruošimui dažniausiai skiriu pusantros valandos prieš pamokas. Apgalvoju, ką darėme praėjusį kartą, ko kam trūksta, ir pritaikau užduotis konkretiems mokiniams. Tačiau pamokos pradžioje visada pasisveikiname, pasikalbame, ir kartais iš to pokalbio natūraliai kyla visiškai nauja, neplanuota pamokos tema.
– Kas šiame darbe tau suteikia daugiausia pasitenkinimo?
– Didžiausias pasitenkinimas – matyti, kad mokinys sugrįžta kitais metais. Taip pat smagu matyti jų džiaugsmą, kai kažkas pavyksta, kai jie patys rodo iniciatyvą ir kuria, o tu tik padedi. Kartais tam, kad mokinys persilaužtų ir suprastų, ką daro, prireikia dvejų ar trejų metų, bet kai tai įvyksta, jausmas nuostabus.
– Ar yra buvę situacijų, kai vaikas tave netikėtai nustebino savo idėja, reakcija, klausimu ar pažanga?
– Šiais metais per mokslo metų uždarymą vienas mokinys ekrane pristatė savo sukurtą internetinę svetainę. Su juo dirbu jau ketverius metus, tuo metu jis buvo septintokas, o dabar jau vienuoliktokas. Prisimenu, kai atėjo, jis net paprasčiausių sąlygos sakinių (if) nesuprato. Tiesą sakant, per visus šiuos metus jis nėra iki galo atlikęs beveik nė vienos mano užduoties – jei ir padarydavo, tai labai minimaliai.
Tačiau jis visada kuria pats. Aš jam tiesiog nurodžiau kryptį, o šiandien jis jau mane patį turbūt galėtų mokyti – išbandė daugybę programavimo kalbų ir dirba su didžiuliu užsidegimu. Šis mokinys, jo darbai ir noras judėti į priekį mane nustebino labiausiai. Juo remdamasis ir kitiems mokiniams stengiuosi parodyti pavyzdį: jei uždaviau užduotį, bet jos nesuprantate – kurkite kažką savo; jei per sunku – pasilengvinkite, jei per lengva – pasunkinkite. Šį principą bandom pritaikyti visiems.
– Kokius pokyčius metų eigoje matai vaikuose? Kas džiugina, o kas galbūt nelabai?
– Yra pareigingų mokinių, kurie tiesiog nuosekliai atlieka užduotis, o yra tokių, kurie nuolat kuria ir sparčiai tobulėja. Taip pat susiduriu su vaikais, kurie lanko užsiėmimus jau ne pirmus metus, turi sukaupę tam tikrą bazę, bet jiems nepavyksta pakilti į aukštesnį lygį – arba tam dar reikia laiko, arba veikia paauglystė ir jie tiesiog pritingi.
Galiausiai, būna ir išskirtinių istorijų. Vienas mokinys visiškai nieko nedarė, tik norėjo žaisti. Aš jį skatindavau, bet atrodė, kad niekuo negaliu padėti. Įdomus sutapimas – šiemet jis tapo mano auklėtiniu kitoje mokykloje. Kai jo mama paskambino pasikalbėti kaip su klasės auklėtoju, aš jai atvirai pasakiau: „Jeigu jis nenori, galbūt tiesiog neleiskite jo į LISPA, neverta kankintis“. Tačiau ši atsakė, kad sūnus labai nori lankyti ir nuo to pokalbio įvyko lūžis: jis pradėjo bent jau perrašinėti programas, labiau stengtis. Man visada neramu dėl kiekvieno vaiko, kuriam nesiseka ar trūksta motyvacijos, todėl labai džiaugiuosi, kad jis vėl kažką programuoja.
– Ką vaikai išsineša iš šių užsiėmimų, be techninių programavimo įgūdžių?
– Manau, jie įgyja kantrybės ir išmoksta nepasiduoti susidūrę su sunkumais. Taip pat mes daug kalbamės apie gyvenimą, ateities perspektyvas, kur šias žinias galima pritaikyti. Jie mato vyresnių mokinių pavyzdžius, mokosi vieni iš kitų, bendrauja. Tai plečia jų akiratį ir moko bendradarbiavimo.
– Ką pasakytum specialistui, kuris svarsto šalia pagrindinio darbo ateiti mokyti vaikų?
– Jei esi savo srities profesionalas, bet ne pedagogas, tu esi neįkainojamas jaunam žmogui. Tu ateini iš realaus pasaulio, dirbi realioje įmonėje ir žinai, kaip viskas vyksta praktiškai. Mes, pedagogai, kartais užsidarome savo rate ir nespėjame su greitai besikeičiančiu pasauliu. Šiais dirbtinio intelekto laikais man pačiam kyla klausimų dėl mokytojo profesijos prasmės, todėl gyva specialistų patirtis vaikams yra vertingiausia. Be to, dalintis žiniomis yra geras darbas, kuris augina ir tave patį.
– Vasara – laikas atsikvėpti. Kaip atrodo tavo tobulos atostogos?
– Tobulų atostogų pradžioje labai norėčiau bent dvi dienas tiesiog gulėti lovoje, nieko negalvoti ir kad niekas nelįstų. O šiaip su šeima mėgstame aktyvų poilsį – važinėjame dviračiais, plaukiame, keliaujame po Lietuvą, einame į žygius. Buvimas gamtoje prie laužo mane visiškai iškrauna ir perkrauna. Pavasarį dažnai jaučiuosi pervargęs ir sakau, kad daugiau nebedirbsiu, bet po vasaros restarto vėl grįžtu pilnas jėgų ir pasiruošęs naujiems mokslo metams.